Simonas

Mūrininko Simono mirtis žmonių per daug nenustebino – mirė jis savo septyniasdešimt devintojo gimtadienio išvakarėse. Bet sielojosi visi – Simonas buvo kompanijos siela ir visų numylėtinis. Gyveno plačiai ir laisvai, išlaidavo savęs nevaržydamas, valgydavo lyg paskutinį kartą, gerdavo taip, tarytum rytoj būtų priimtas sausas įstatymas. Mylėjo moteris – su polėkiu ir savęs negailėdamas, pavyduliaudavo ir dievindavo, o santykiams baigiantis būtinai ką nors dovanodavo.
Apraudoti Simono atėjo ir keturios buvusios pasijos, išsipuošusios lyg į velykines mišias. Našlė Melanja greitai persirengė gražesniais rūbais, nusipudravo ir pasidažė lūpas – nesėdės gi tarp šitų išsipusčiusių vištų lyg apsileidusi džiūsna! O gedėtojams išsiskirsčius, našlė ir buvusios pasijos susėdo aplink karstą, gurkšnojo naminį vyną ir įkaitusios ar nuo svaigalų, ar nuo bejėgės Simono išvaizdos, atvirai pasakojosi apie gyvenimą.